Iki šios dienos mes vis dar nežinome galutinės istorijos apie 1994 m. Disnėjaus klasikos „The Lion King“sukūrimą. Daugelis mano, kad daugelis detalių buvo paimtos iš septintojo dešimtmečio japonų anime serijos, pavadintos Kimba The White Lion. Paklaustas apie tai dar 2019 m., „Disney“išvengė šio klausimo. Jiems yra tik viena galutinė šio filmo istorija… Ir ji taip pat gana žavi…
Prieš išleidžiant Jono Favreau tiesioginio veiksmo ekranizaciją „Disney“filme „Liūtas karalius“, „Forbes“išleido įspūdingą žodinę istoriją arba visų mėgstamo vaikystės filmo kūrimą ir gamybą. Žinoma, daugelis tūkstantmečių (taip pat ir jų tėvai) vis dar niūniuoja „Būk pasiruošęs“arba atkuria garsias filmo scenas.
Štai kaip atsirado visų šių nostalgiškų detalių…
Pirmą kartą ji buvo pavadinta „džiunglių karaliumi“ir kilo iš Jeffrey Katzenbergo proto
Remiantis savo interviu Forbes, scenarijaus autorė Linda Woolverton teigė, kad buvęs Disney animacijos skyriaus vadovas (ir būsimasis DreamWorks įkūrėjas) yra žmogus, atsakingas už karalių liūtą… Bent jau pirmąją jo sumanymą.
„Žiūrėjau filme „Homeward Bound“, o tada Jeffrey'us Katzenbergas paėmė mane iš [to filmo], dėl kurio buvau nusiminęs, ir įtraukė mane į šį dalyką, pavadintą „Džiunglių karalius“, – pasakojo Linda Woolverton. Forbes. "Jeffrey labai norėjo padaryti pilnametystės [istoriją] apie liūto jauniklį Afrikoje. Prie to mes grįžome, todėl paklausiau, kas jį patraukė tokia idėja, nes jis buvo labai atsidavęs projektui.. Jis papasakojo tikrai įdomią asmeninę istoriją apie išdavystę, kai jo gyvenime įvyko vingiuota figūra. Tai paskatino mane prie šio konkretaus pasakojimo, kuris yra „Scar“, išduodantis Simbą; Simba pasitiki Scar, ir jūs žinote, kaip istorija tęsiasi."
Prieš Lindą buvo scenarijus, parašytas remiantis Jeffrey idėjomis, bet niekam studijoje jis nepatiko. Taigi, Jeffrey žinojo, kad jam reikia pasamdyti Lindą ir kitus talentus, kad viskas pasikeistų.
Režisierius Robas Minkoffas (kuris buvo pasamdytas kartu su Rogeriu Allersu, kad atgaivintų filmą) sakė, kad originalus požiūris į filmą buvo labai natūralistinis. Tačiau kai Robas buvo pasamdytas, jis įsitikino, kad norą padaryti filmą daug dvasingesnį.
„Labai jaučiau, kad norint pagilinti mitines pasakojimo savybes reikia dvasinės dimensijos“, – „Forbes“sakė vienas iš režisierių Robas Minkoffas. „Rogeris [Allersas] jautėsi labai panašiai, todėl mes labai efektyviai bendradarbiavome. Pateikėme įvairiausių nuorodų ir skirtingų filosofijų."
Kelionė į Afriką užmezgė svarbų ryšį
Dalis šios vizijos turėjo atsispindėti vizualiniame istorijos dizaine, todėl Christopheris Sandersas (gamybos dizaineris) buvo pasamdytas gana anksti.
"Projektas buvo kuriamas labai ilgai. Aš dirbau su "Gražuolė ir pabaisa", kai pirmą kartą pamačiau [Liūto karaliaus] piešinius", - sakė Christopheris Sandersas. "Tuo metu jis buvo vadinamas džiunglių karaliumi. Spėju, kai iš tikrųjų [su juo] užsiėmiau ir pradėjau, kai buvau paprašytas būti vienu iš meno vadovų. Niekada anksčiau nebuvau režisavęs meno ir… nuėjau. į Afriką su įgula tuo metu. Tai buvo pati nuostabiausia kelionė, kurią aš kada nors turėjau gyvenime."
Ši kelionė į Afriką ne tik leido vizionieriams pasisemti įkvėpimo kraštovaizdžiui ir pasakojimui, bet ir užmezgė ryšį tarp jų.
"Tai buvo vienas iš tų dalykų, kai vėliau, kai dirbome prie filmo, ateis momentas, kai Rogeris pažvelgė aukštyn ir pasakė: "Turėtume tai padaryti taip, kaip…", o tada kažkas kitas. sakytų: „Tą dieną prie upės“, o jis atsakytų: „Taip! Jūs visi ką tik supratote, apie ką visi kalbėjo, – paaiškino Kristoferis.
Akivaizdus Šekspyro ryšys
Kiekvienas, skaitęs „Hamletą“, gali įžvelgti ikoninės Williamo Shakespeare'o pjesės ir Karaliaus liūto panašumus. Ir tai buvo padaryta labai tyčia.
„Tuo metu didžiausias dalykas, kurį reikėjo padaryti, buvo herojaus kelionė, „Herojus su tūkstančiu veidų“, – sakė scenarijaus autorė Linda Woolverton. Tačiau Lindai atrodė, kad senoji knyga pribloškė, o pasakojimo struktūra joje netinkama tam, kas tapo „Liūtu karaliumi“. Vietoj to, ji padarė didesnę Williamo Shakespeare'o įtaką.
Padedant prodiuseriui Donui Hahnui, bendrajam režisieriui Rogeriui Allersui ir Robui Minkoffui, taip pat Brendai Chapman, Kirkui Wise'ui ir Gary Trousdale'ui, visa istorija buvo perdaryta, kad atitiktų naują Šekspyro įtaką.
Dėl šio struktūrinio pakeitimo buvo pristatytos pagrindinės scenos, tokios kaip „Stampede“scena ir Simbos tremtis, Mufasos vaiduoklis ir net Simbos sugrįžimas į „Pride Rock“.
Visa tai buvo pristatyta studijos vadovams, įskaitant Michaelą Eisnerį, Roy'ų Disnėjų jaunesnįjį ir Jeffrey'į Katzenbergą.
„Kai baigėme aikštę, Eisneris paklausė, ar galėtume naudoti Šekspyrą, konkrečiai „Karalių Lyrą“, kaip pavyzdį medžiagai įžeminti“, – sakė Robas Minkoffas. „Tačiau būtent Maureen Donnelly, „Mažosios undinėlės“prodiuserė, pasiūlė „Hamletą“labiau tinka ir tai siejo su visais. Galėjai išgirsti surinktą atpažinimo aiktelėjimą, kai minia murmėjo: „Dėdė nužudo karalių… žinoma! „Tai Hamletas su liūtais!“Michaelas pareiškė, ir viskas."
