Panašiai kaip laidos kūrėjas Vince'as Gilliganas sugalvojo idėją ir sumaniai privertė „Breaking Bad“pavadinimą reikšti daug daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, „No Country For Old Me n“taip pat turi gilesnę istoriją už paslaptingo pavadinimo.. Negalima apeiti fakto, kad tai smurtinis filmas, tačiau jį supa liūdna tiesa.
Nedaugelis Holivude dirbančių filmų kūrėjų turi didesnę tarpusavio pagarbą tarp bendraamžių, kritikų ir kitų žiūrovų nei Joelis ir Ethanas Coenai. Iš tiesų, ikoniniai filmų kūrėjai broliai demonstravo kiekvieną žanrą po saule ir retai kuria tą pačią teritoriją nuo vieno kūrinio iki kito. Geriausia jų valanda atėjo 2007 m., kai jie pritaikė Cormaco McCarthy neo-noir trilerį „No Country For Old Men“.
Apie ką filmas?
Puikus kriminalinis filmas, pelnęs Oskarą už geriausią filmą, yra to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo Cormaco MacCarthy romano ekranizacija. Žiūrovai nukeliauja į Teksaso ir Meksikos sieną, kai paprastas vyras Llewelyn Moss (Josh Brolin) apleistame furgone, apsuptame kruvinų lavonų, suklumpa už daugiau nei dviejų milijonų dolerių. Ir kai jis paima pinigus, jis neįsivaizduoja, prie ko tai prives.
Llewelyn išprovokavo grandininę negirdėto smurto reakciją, kurios nepavyks suvaldyti šerifui Edui Tomui Belui, kurį vaidina aktorius Tommy Lee Jonesas, senstantis žmogus, kuris trokšta paprastų „blogiečių“. Pagrindinė filmo tema susijusi su šerifo Bello siužetu. Jis yra senas žmogus, gyvenantis šalyje, kuri tampa vis mažiau saugia vieta. Kai pasaulis keičiasi ir virsta vieta, kurią jis negali atpažinti ir mažiau suprantamas, jis tampa pasenusia relikvija, puikiai tinkančia pavadinimui No Country For Old Men.
Bet kokia yra liūdna tiesa apie pavadinimą?
Matyt, filmo pavadinimas kilo iš Williamo Butlerio Yeatso eilėraščio „Plaukimas į Bizantiją“. Pirmoje kūrinio eilutėje yra frazė: „Tai ne šalis seniems žmonėms“. Eilėraštis skaitytojams pasakoja, kad „ta šalis“yra vieta jauniems ir gražiems žmonėms, kurie vis dar gali vertinti gamtą ir meilę visa savo aistra. Eilėraštyje rašoma:
Priešingai, toliau sakoma, kad Bizantija yra tinkama vieta seniesiems, kur jie gali paversti savo kūnus estetiniu objektu, o tai tiesiogine prasme reiškia, kad jie taps meno kūriniais, o ne kūnais. Tematiškai jis seka artėjančią pagyvenusio žmogaus mirtį ir tai, ką jis svarsto, laukia pomirtiniame gyvenime. Šerifo Bello siužetas beveik identiškas.
Filme senas šerifas Edas Tomas Bellas išsiaiškina, kad jis nebėra pasirengęs susidoroti su visu siaubu ir smurtu, su kuriuo susiduria būdamas teisėsaugininkas. Šerifas Bellas išeina į pensiją, kai suvokia, kad didžiuliai Antono Chigurho (Javier Bardemo) nusik altimai ir narkotikų karteliai padarė karjerą teisėsaugoje „nėra šalis seniems žmonėms."
Kaip sako jo dar vyresnis draugas Elisas: „Ši šalis yra sunki žmonėms“. Edui pasitraukus iš teisėsaugos, jo gyvenimas yra gana nuobodus ir betikslis, bet taip yra. Tiesą sakant, tai gali būti ne tik senų vyrų šalis, bet tai vienintelė šalis. Į Bizantiją neplaukiame ir tikrai viskas, ką galime padaryti, tai pasakyti Edo žodžiais: „Gerai. Aš būsiu šio pasaulio dalis.“
Ką broliai Coenai mano apie pavadinimą?
Žinomi filmo kūrėjai pasinaudojo proga pakalbėti apie paslaptingą filmo pavadinimą. Joelis Coenas sakė: „Pavadinimas tai gerai išverčia: dalis istorijos yra apie Bello pasaulėžiūrą, jo požiūrį į bėgantį laiką, į senėjimą, į dalykus, kurie kinta“.
Jo brolis Etanas pridūrė: „Manau, kad todėl knygos veiksmas vyksta 1980 m., o ne šiandien. Įvykiai vyksta tiksliai tuo metu, kai prekyba narkotikais per JAV ir Meksikos sieną iš tikrųjų tapo labai aktuali, o tai suteikia šerifui peno apmąstymams.
Kaip ir beveik visame filme, broliai Coenai nori, kad žiūrovai žinotų, jog vienintelis dalykas, kuris įprasmins mūsų gyvenimą, yra tai, kuo mes pasirenkame tikėti.
